Julijonas
30
Jonas labiausiai ilgisi Julijono. Kod‚l žitaip yra, pats ne‘ino: galb–t tod‚l,
kad Julijonas ilgais ‘iemos vakarais jiems, vaikams, sekdavo pasakas, tikras ir
ižgalvotas, apie karalius, j— dukteris karalaites, nevyk‚lius s–nus, dr…suolius
jaunikai‡ius, regzdavo neŤtikimas meil‚s istorijas, o jie visur rasdavo ir
gr–delŤ teisyb‚s, jo paties ižgyvenim—, skausmo. Paskui j— keliai ižsiskyr‚:
Julijonas u‘ ger… tarnyb… grŤ‘o namo. Julijono mergina ižtek‚jo ir jam nieko
nebeliko, kaip ve‘ioti pažt…. Taip Julijonas ir keliavo iž miesto Ť miest…, net
kitas valstybes siekdavo, ve‘‚ ne‘inia kieno ražytus laižkus, sud‚tus Ť maižus,
ryžulius pinig—, net ginkl… tur‚jo. Vienoj kar‡emoj, kur Julijonas apsistojo
nakvoti, keistom aplinkyb‚m sutiko Kristin…. J… u‘puol‚ du pl‚žikai, lau‘‚
piržt…, ant kurio ‘‚r‚jo brangus ‘iedas. Julijonas grieb‚ iž d‚klo revolverŤ ir
suriko: paleiskit arba nud‚siu. Pl‚žikai pab–go ir n‚r‚ pro duris. O Julijonas
u‘sak‚ vyno, pasisodino Kristin… u‘ stalo ir ‚m‚ klausin‚ti, kas ji, ar
pa‘Ťstanti pl‚žikus. Mergina, jo nuostabai, dirbo pažte, Ť kurŤ jis atve‘‚
siunt…. Julijonas priraž‚ daugybŠ savo sutiktajai laižk—, juose pasakodavo apie
Kaukazo kaln— gro‘Ť, Juodosios j–ros pakrantes, ‘alsvai degan‡ias kiparis—
‘vakes ir savo ilgesŤ, nor… su ja niekad nesiskirti.
O po to? Po to jie susituok‚. Gyveno laimingai, bet...neilgai. Julijonas
ižgirdo, kad Kristin… lanko husar— karininkas. Julijonas tokiom kalbom netik‚jo
- pikti lie‘uviai plaka! Bet kai ‘mona ‚m‚ klausin‚ti, kada v‚l va‘iuos, ar
ilgai u‘truks - Julijonas ‚m‚ abejoti.
SykŤ pasisak‚, kad vyksta Ť tolim… kelionŠ...Krist‚ nieko neatsak‚. JULijonas
sustojo miestelyje, u‘‚jo Ť ba‘ny‡i…, kur buvo j— vestuv‚s, atsis‚do Ť klaupt…
ir ilgai kalb‚jo poterius: lyg u‘ save, lyg u‘ Kristin…. Paskui u‘‚jo Ť aludŠ,
nors temo, bet namo grŤ‘ti dels‚. Apie vidurnaktŤ vis d‚l to pasuko nam— link.
Julijonas41:,ižkink‚ arklius, paliko mant…, u‘antin Ťsikižo revolverŤ ir lyg
vagis nuslinko prie namo. Pasiklaus‚ Julijonas, ar Krist‚ su kuo nors nesižneka,
o viduj ižties buvo tylu. julijonas sau priekaižtauti ‚m‚: ar ne g‚da žitaip...
Iž pavydo tokias kalbas kalba! Kita j‚ga vert‚ eiti Ť vid—. Atrakino laukujes
duris ir tyliai Ťslinko Ť sekly‡i…, kurm nakvojusi Kristina.