Vilniaus licėjus

Ankstyvą spalio 22-osios rytą šalia licėjaus esančios degalinės aikštelėje vyko sujudimas. Ketvirto kurso mokiniai į didžiulį autobusą pamažu krovėsi savo sunkią mantą ir išsiruošė į ilgą, varginančią, bet turiningą, netikėtumų kupiną kelionę į Prahą, kur savo gilius pėdsakus paliko XIX–XX a. sandūroje gyvenęs rašytojas Francas Kafka. Savitų susidūrimų su juo neišvengėme…

   Po trumpesnių ar ilgesnių sustojimų Lenkijoje Čekija mus pasitiko apgaubdama mistine debesų skraiste. Atvykome į Silezijos kalnų kurortą Dolní Morava, kur į daugiau nei kilometro aukštį kilome po truputį „panerdami” į visa dengiančią miglą. Be abejonės, šio žygio kulminacija buvo pasivaikščiojimas ilgiausiu pasaulyje kabančiu tiltu “Sky Bridge 721”. Mūsų akys neišvydo saule apšviesto miškingo kalnų peizažo, tačiau, nors ir absurdiška, daug gilesnį sąlytį su gamta patyrėme jos nematydami. Kiekvienas žingsnis į nežinią, kiekvienas žvilgsnis į tuštumą leido pajusti protu nesuvokiamą, mistinę būties nuotaiką, o kai kam – net ryšį su anapusybe (gal čia Kafka mums iš aukštai parūpino tokį orą?)... Rūkui įsisiautėjus, o vėjui dar labiau pakilus užlipome į čia pat esantį apžvalgos bokštą. Šis groteskiškas metalinis statinys, primenantis aparatą iš novelės „Pataisos darbų kolonijoje”, savo masyvumu iš pradžių išgąsdino ne vieną jau pavargusį jaunuolį, tačiau į viršų kilo bene visi (kas pėsčiomis, kas ropodami tinklo tuneliu). Būtų ironiška teigti, kad atsivėręs vaizdas visiems atėmė žadą visapuse panorama. Tačiau aplink save nematyti visiškai nieko lygiai taip pat buvo neeilinė patirtis.

   Vėlų vakarą pagaliau pasiekėme pagrindinį kelionės tikslą – didingąją Prahą. Po naktinio pasivaikščiojimo žaviomis miesto gatvėmis kitą rytą mus lydėjo žurnalistas, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus save prahiečiu vadinantis Andrius Kunčina. Iš pradžių kartu aplankėme Franco Kafkos amžinojo poilsio vietą žydų kapinėse, prisiminėme autoriaus kūrybą ir mąstėme apie jos vertę, aktualumą šiais laikais. Vėliau eidami Kafkos gyvenimo keliais grožėjomės laikui nepavaldžia istorine Praha, o turą pabaigėme pačioje miesto širdyje – Senamiesčio aikštėje, šalia garsiojo astronominio laikrodžio. Tada keliavome į Franco Kafkos muziejų, kuriame iš arčiau susipažinome su rašytojo asmenybe, įvairiomis jo kūrybos interpretacijomis bei sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis. Visa tai leido pasukti „raktą“ ir bent šiek tiek praverti „duris“ į jo nerimo kupiną bei sunkiai suprantamą vidinį pasaulį.

   Jeigu atrodo, jog peržengus Kafkos muziejaus slenkstį sąsajos su juo kelionėje baigėsi, taip toli gražu nebuvo. Paskutinę išvykos naktį praleidome viename Lenkijos kurortinio miestelio viešbutyje. Vieniems ji praėjo ramiai, antriems siautulingai, o trečiųjų viešnagę sudrumstė ant lovų atropoję keistoki vabalėliai. Žinoma, jie nebuvo tokie milžiniški kaip Gregoras Zamza iš „Metamorfozės“, tačiau dvikojams gyventojams šešiakojų sutvėrimų kaimynystė buvo kiek  bauginanti (vienas pagrindinių Kafkos literatūros bruožų – siaubas...). Laimei, nepaisant neramaus miego ir nepatogumų, viskas baigėsi gerai. Bent žmonėms. Deja, vienas vabaliukų, kartu su ketvirtu kursu sukoręs visą kelią į Vilnių, sulaukė ryto ir galiausiai „tyliai išleido paskutinį kvapą“. Kokia simbolika!

   Nėra abejonės, kad ši kelionė visiems proceso dalyviams stipriai įsiminė. Tai buvo puiki galimybė visiems sutvirtinti, o kai kam ir užmegzti tarpusavio ryšius, į valias atsikalbėti įvairiausiomis temomis autobuse, patirti gamtos magiją rūke ir, svarbiausia, aplankyti pasakišką Prahos miestą, kuriame ateityje ne vienas mūsų norės praleisti bent savaitę. Labai ačiū mus lydėjusiems mokytojams už nuoširdų rūpinimąsi! Ir, žinoma, ačiū Kafkai. Jis tikrai visą laiką mus stebėjo.

Liepa Girniūtė, IVC