Vilniaus licėjus

Apie tai, ką trečias kursas veikė vieną spalio savaitgalį

 Kodėl licėjaus trečiakursiai lietingą spalio ketvirtadienį keliasi 4 valandą ryto ar anksčiau? Atsakymas paprastas – kava Viadoje. Na, dar laukia ir dviaukštis autobusas, vešiantis į Lenkijos pietus.

Spėję ir su draugais pasišnekučiuoti, ir apsilankyti miego karalystėje, vakarop atsidūrėme karališkoje Krokuvoje. Jau rudeniškame miesto centre vaikščiojome po žibintais apšviestas gatves, sėdėjome jaukiose kavinukėse, mojavome bokšto trimitininkui ir svarstėme, kuo šis miestas taip patrauklus čia klestinčiai balandžių bendruomenei. Be abejo, žingsnius rinkome ir ekskursijoje po svarbiausius senamiesčio objektus.

Po dar vienos viešbutyje praleistos nakties apsilankėme Vavelio katedroje, ko gero, žymiausioje Krokuvos vietoje, svarbioje ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijai. Apsižvalgę šioje tamsioje, auksu žibančioje gotikinėje šventovėje kilome į jos bokštą, kur kabo didžiulis Žygimanto varpas ir atsiveria vaizdai, verti ne vienos nuotraukos. Gražu buvo ir klausytis poezijos panteone, kur palaidotas Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. O po to daugelio laukė lenkiški pierogi ar guminių ančiukų krautuvėlė.

Veličkos druskų kasyklos taip pat nebuvo pamirštos – kurso nuotraukų albume puikuojasi skulptūros iš druskų, įspūdinga bažnyčia su sietynais iš druskų, medinės konstrukcijos, padengtos druskomis, bei sienos – nustebinsiu – taip pat iš druskų (bendrai nutarėme, kad dėl savo formos jos puikiai galėtų apsimesti kalafiorais). Buvo atlikta ir šių sienų skonio ekspertizė. Trečio kurso ekspertai nustatė, kad jos tikrai sūrios.

Ko gero, nė viena kelionė nepraeina be mažesnių ar didesnių nesklandumų. Šioji – ne išimtis. Nors pačiame Aušvico koncentracijos stovyklos muziejuje apsilankyti bei dalyvauti ekskursijoje su gidu nepavyko, buvimas Birkenau nakinimo stovykloje negalėjo nepaveikti. Apsidairęs, priešingai negu kelionės pradžioje, jau retai galėjai beišvysti šypseną, daugelis stebėjo barakus tyloje, tačiau noriu padėkoti gerb. istorijos mokytojui A. Sindaravičiui, tarsi gidui papasakojusiam apie nesuvokiamo masto žiaurumą šiame „mirties ceche“.

Spalio 5-oji – Mokytojų diena, tad mus lydintys mokytojai taip pat neliko užmiršti: tarę keletą žodžių susikibę rankomis „pastatėme“ tunelį, kurio gale laukė lietuviški saldainiai, kad labai nekamuotų Lietuvos ilgesys, nes laukė dar ilgas kelias namo. O apie grįžimą autobusu užteks pasakyti 3 dalykus – draugai, dainos ir daug juoko.

Ir aš ten buvau, daug arbatos gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.

Tekstas: Milda Zablockytė (IIIa)
Nuotraukos: Mykolas Adomaitis (IIIa), Patricija Chranovskytė (IIIc)